Kas čia bando išlįst iš po kepurės
Ir mano šypsnį tampo beūsį,
Kam dar ten prireikė plunksnos,
Kai viską padaro kompiuteriai...

Tai ne tvoros, tai tik dantys retėja,
Kai švilpdamas gaudau rimą ir vėją.
Įkvėpimas įtrauktas pro nosį ateina,
Kai bandau suvilioti mūzą ar fėją.

Visi juk atrodo mažyčiai, nutolę į tolį,
Skubėki rašyti, tik nuo savęs nenutolki,
Nebandyki atstumti save nuo savęs –
išliki, prašau, tuo, kuo mums būsi...

Be beretės – lyg povas be plunksnų,
Mėginu savyje užgniaužti „didį“ poetą,
Kritikuoju tave, nes tikiu, kad suprasi –
Tik mažas gali dar kilti kituose...
----
Aukštesnis už save tik tas,
kas pakyla virš savo galvos
ir žvelgia aukštyn į kitus,
1. nuo savos aukštumos...

2. nuo kitų supiltos aukštumos...

3. nuo jam supiltos aukštumos...