Banga įsuko garbanas į tylą,
Pamiršus šonus braižančius laivus.
Iš klevo lapų austos burės kyla,
Palikę randus debesy gilius.

Bučiuoti skruostus tuos pačius smėlėtam krantui
Juk jūrai lemta buvo nuo pradžios –
Pašiurpt, kai inkaras į odą krenta,
Ir niekada nejausti lašo vėsumos.