kada tavo pėda užmynė
ant manosios pėdos antspaudo
ir ėjom nuo tada neskirdami
žingsnių...
kaip mano nespėtas ištarti
žodis nuaidėjo iš tavo
lūpų...
kur mūsų šešėliai susipynę
klaidžiojo, kol virto į vieną
medį, žmogų, gatvę...
kai pailsę po klajonių
į vienas kito širdį atsirėmę
meldėmės...