Kare kaip kare – a la guerre com a la guerre, – ir sakoma, kad kitaip nė negali būti (?). O dar tas nuolatinis angažavimasis.
Negaliu negrįžti prie anachronizmų. Mažne neretas esame ne savo laiko žmonės – juk taip? „Ne laiku“, – pasakytų man Neringa...
Iš mažens mokoma didžiuotis žodžių „knyga“, „mokslai“ ar „mokytoja“ nusakomu turiniu ir kitomis inteligentų vertinamomis sąvokomis. 
Dabar – „universitetas“.
Norma ar post realija? Veikiau kartų kultūros sendaikčių krautuvė (?).