Tas laikas siekia kalnų žygius
Ir šaltą sniegą, nuvytusį delnuose.
Spalvoti paukščiai kapodavo vakarus,
Baltos skylės švytėjo Tavo smakre.

Sprogdina vėjas baltų gėlių pumpurus –
Tu man niekada nenuskynei ramunės,
O ir jų raukšlėti pilveliai nebūtų pasilikę plaukuose.
Mylės-nemylės – per lūpas graužiasi šnabždesys.

Pabaigoms nebūtini granito akmenys
Ir apsamanoję parašai liūdesio,
Ir išblukusių dienų naujos datos,
Ir aušros, ant geležies pasidauginusios.

Susirinksiu netikrų kanarėlių čiulbesius,
Kurie nesudygo po Tavu langu,
Ir žingsnių liekanas, kurios be reikalo iššvaistytos,
Sules baltas fontano balandis –
Tada tik dėl ilgesio liksim nešvarūs.