per valandų slenksčius
nerimastinga
mano Laiko upė
teka
į rytdieną,
  į erdvę,
    galbūt
į mus pačius...
rytojaus praeitis,
tikiu, dar bus,
pakrantėse
dar žalios
medžių šakos

jos veidrody
bangelių vėriniais
veidai,
   vardai,
      likimai,
karoliai akmenų
vilny
tik spalvą keis –
kasdien vis naujas
Laiko grimas

lietus,
   sausra,
      ledai,
gaivus pavasarinis vėjas,
vienatvę lydintys jausmai
vis sups mane
lyg gerosios likimo fėjos
ir ievų
krintantys žiedai,
ir gundantis
alyvų kvapas –
jį mano vandenys
sugėrė

gyvenimo spalvom
piešiu vaizdus aš
Laiko vandeny,
o jie tik
nebyliom natom
kaskart į dugną
ir slepiasi
many...