Stiklo akys karščiuojančio vakaro
Į ugningąjį dangų žvelgė,
Ant blakstienų  rangėsi ašaros
Kai įkaitę vokai prisimerkė,

Ir širdis apsipylė Beribio,
Pirmapradžio spurdėjimo jausmo,
Tyliai kūkčiojo - kantriai raminosi,
Krantuose, juodai krešinčio džiaugsmo

Neviltim šakose nukapotose,
Kai dangus anglėjo asfaltu,
Skausmo miestais nerimas augo
Į žydėjimus būsimo Amžiaus,

Kuriame pjūklais žiedus jau pjaustė,
O šaknis abejingai degino
Ugnimi iškilmingų bilsnojimų -
Kai į priekabas traktorių metė jas

Susirūpinę, vystantys žmonės,
Pilnatve gyvenimo tuščio,
Neapykantos žvilgsniais sugrubusiais
Ir pavydu sudiržusiom lūpomis...