Fiodras Fiodrovičius buvo Kontenių kaimo pavieto seniūnas. Kiek problemų jis išspręsdavo per dieną, vargu ar kas suskaičiuotų. Pats pirmininkas niekada neskaičiuodavo darbo valandų, eidavo ten, kur reikia, darydavo tai ką reikia, nors ir neprivalėjo. Valsčiaus gyventojai už tai gerbė pirmininką Fiodrą. Tiesa, skulptūrų jam niekas nestatė, bet visuotinė meilė ir pagarba šildė kaimo atmosferą.

Konteniai buvo nedidelis kaimas Telšių valsčiuje. Nieko jis nesiskyrė nuo Žarėnų ar Ryškėnų. Kaip visada tvarkinga centrinė gatvelė, aikštė, kurioje stovi paminklas Vytautui. Maža krautuvėlė, felčerės punktas, bažnyčia – neatskiriami gyvenvietės atributai. Trūko tik geros užeigos. Bet, kaip sakydavo Fiodras Fiodrovičius, tai ne jo jurisdikcija. Iš tikro jis tik džiaugėsi, mat alaus nebuvimas duodavo gerų vaisių: girti valstiečiai neapteršdavo paminklo, nesivoliodavo aikštėje... Samanę gerdavo tik namie, kai seniūnas nemato.

Kartą į administraciją užėjo Antanas Kurdikeliauskas. Atidarė seniūno kabineto duris, seniūnas sėdėjo už stalo, ant sienos kabėjo prezidento Smetonos portretas, pasisveikino ir prezidentą pagarbinęs prisėdo. Fiodras žinojo ko reikia Antanui – alaus. Sukdamas savo skrybėlę, nuleidęs galvą, Antanas tylėjo. Fiodras atsikrenkštė ir tarė:
- Alaus bus!
Net nepadėkojęs Kurdikeliauskas išrūko namo. Turėjo gi pasakyti žmonai ir vaikams, kad alaus bus. Šeima išgirdusi šią puikią naujieną labai apsidžiaugė. Dukros Marytės vestuvės turės alaus bariuką!

Atėjus vestuvių dienai, kaimą buvo užvaldžiusi šventinė nuotaika. Kurdikeliauskas nepagailėjo pinigų, išpuošė miestelio aikštę, kurioje ir turėjo vykti iškilmės. Džiaugėsi turtingo valstiečio širdis, vienitelė dukra išteka. Į veselę buvo sukviesti viso miestelio žmonės.

Po pamaldų visi kaimiečiai susėdo už ilgų stalų, grojo liaudies muzikantai. Trūko tik garbingiausio svečio – seniūno Fiodro Fiodrovičiaus Kulmuko. “Ateis vėliau, gal kur užtruko”, pagalvojo Antanas ir prisidėjo prie vyrų, smaguriaujančių alų. Netrukus vieškeliu, vedančiu į Telšius, parkulniavo seniūnas. Jo veidas buvo liūdnas, gal net perkreiptas siaubo.
- Vyrai, - tarė jis, - nepasigerkit.
Neprisidėjo Fiodras prie šventės. Kol dar alus ir samanėlė nemušė per galvas, prisimdavo jie seniūną, vėliau užmiršo. Tik ryte sužinojo, kad kilo karas. “Matyt, seniūnas nenorėjo mums šventės gadint”, - pagalvojo daugelis konteniškių.