Aš ne poetas – aš tiktai rašau eiles,
Nes negaliu neberašyti –
Juk tiek daug žodžių guli ant širdies
Ir norisi kažkaip juos išsakyti.

Aš ne karys ir netikiu jėga.
Nes netikiu, kad galima užmušti meilę,
Pragystančius paukščius ir skambančias dainas,
Žodžiu, nuostabų visą šį pasaulį.

Aš nebijau mirties,
Nes joj tikiuos atrast ramybę.
Bet ji turbūt manęs kol kas nekvies,
Nes tiek minčių nepasakyta.

O naktimis aš nemiegu
Ir tamsoje meldžiuosi Saulei.
Tada būnu slaptingai neramus,
Kaip nesuprantamas pasaulis.

Kai vėjas užpučia žvakes
Ir tyloje paskęsta žvaigždės,
Aš užsisklendęs liūdesy rašau eiles,
Kol nekviesti sapnai ateina.

Toks aš esu – gal keistas, gal pamišęs.
Paniręs vienumon bandau atrast erdves.
Toks aš esu. Dar gyvas – kažkada numiręs.
Ir nežinau kur kelias šis nuves.