Nulinčiavai mane be titulo ir teismo –
Maksimaliai nubaudęs slegiančia tyla,
Bet aš nesigailiu ir nieko nebekeisčiau
Drobėj toje, kur sukomės drauge –
Kur tu man alsavai karščiu į ausį,
Kur aš jutau nakties gašlias akis,
Kur net mėnulis mūsų meilėj prausės
Ir siautėsi miglom iš ryto kambarys.
Tada tyla man šitiek daug šnekėjo,
Lytėdama svaigiąja artuma –
Dabar jinai kiaurai tarytum vėjas
Audrom ledinėm eina per mane.