Toks tirštas rūkas, tokia glūduma
Ir slogios mintys, gal lemtis sustojo?
Aplinkui tuščia ir kankina vienuma,
Bijai nakties ir lyg kardu kas užsimojo.

Ir, rodos, bėgi pievom, daros taip baugu,
Kad noris staugt žvėrim iš nevilties iš alkio.
Tik per grubus man kilimas žalių laukų,
Bijau nukrist ir pakirsta būt dalgio

Ir kris šešėlis perskeltas i dvi dalis,
Viena kaip aš, antroji rytmečio pašvaistė.
Jei pasiklysiu, pėdsakus lietus nulis,
O maldą, tartą, vėjas vieškeliais iššvaistė...