padėki
savo ilgesį
ant mano delno
žvakutės šviesoje
jis pasislėps
ir nuriedės viltis
nuo praeities
lyg nuo aukščiausio kalno
bedugnės aimana
nebyliu aidu
atsilieps

vis tirštinam spalvas
likimo dūriai
neišsipildymo strėlėm -
širdin
tuojau prakiurs dangus
nakties užsimiršimo paslaptis
nakviša išbūrė
bet nuosėdos...
jų nebenuplaus
perbėgėlis lietus

sidabriniuos
dalgio vystykluos
žolės rauda
vis skamba:
"Ave Vita"
prie kūdros
gluosnio šakos
užliūliuos
vilties sakais išmargintą
paguodos rytą...