kaip gaila,
kad pažint arčiau
tavęs neteko
stipriau priglausti
prie savęs
raudoni pokario verpetai
botagais čaižė
nepagailėjo ir tavęs

likimo gūsiai
ašaromis lijo
randais išbrinko
formos pakraščiai
ne visos žaizdos
vakaro rimty užgijo
po jos
rauda šiandienai ir
ženklas ateičiai

gegutė net užkimo –
tiek kukavo,
tiek guodė –
viskas bus gerai
su nerimu vis laukiau
balso tavo
tyla...
tik vėjas už tave
užvers langinę vakarais

vis laukiau, kad
pavasaris parneš tave
basi lakstysim...
„sūnau, palaukėj sodai,
eisim netoli“
toli nuklysim...
ir artumu mes
būsim dideli

kaip gaila,
kad arčiau pažint
tavęs neteko,
likimas neparodė tako
jausmai voratinkliais užako
viltis rytojais jau nebelašėjo
mūs laikas nepalaukė –
jis nuėjo...