Krūtinę perveria skriejančios strėlės,
Ant lūpų nukrinta du kraujo lašai.
Juos atnešė mano širdžiai tik vėjas,
Tam, kad užgytų dar nesugiję randai.

Mylėti tą, kurio neturėčiau pažinti,
Ir jį apkabinus norėti taip likt.
Kas naktį sapnuot ir kankintis,
Leisk man per pelenus į aukštumas lipt.

Žinau, jis nebus su manim, nes neleisiu,
Po daugelio metų gailėsiuos labai.
Galbūt susitikus jį gatvėj parėjusi verksiu,
Nes angelas jis man ir saugo stipriai

Nuo griūvančio miesto skeveldrų aštrių,
Nuo skausmo, nuo pykčio ir meilės.
Nuo tokių skaudžių širdelės ligų
Jis saugo mane jau seniai, bet niekas nežino.

Mane jis pažino kaip amžiną draugę,
Kaip žmogų, kuris tik su juo, apie jį.
Tylėjimas, kai šitaip myli, jau smaugia,
Bet žino tikrai jis – man nerūpi kiti.