Po teismo
Taip niekada nebūna, kad pasakai, ir lyja, o pamiršus šviečia saulė. Mūsų norai skuba į priekį, tik kodėl mes visada nespėjam paskui juos? Kaip lengva yra kitą nuteisti, sulyginti su žeme ir pasijusti tuo vieninteliu. Lengva atsumti, palikti ir kaltinti, bet savęs nematyti. Gal geriau apsimesiu aklu paukščiu, besiblaškydama po nieką, nors netrukdysiu, o tu galėsi sugalvoti dar vieną teismą. Tik manęs ten jau nebebus...
Norėčiau – pavirsčiau į skęstantį akmenį... Jūros sūrumo išskalauta vėl tapčiau švari ir naujai atgimusi. Vis dėlto, kiek žmogus praranda, dabartį lygindamas su praeitim...