Tas gegutės kukavimas!
Jei sumuočiau visus jos ku-kū,
porą amžių gyvent gal išeitų.
Netikėtas jis toks –
birželio pramintu taku
brendant liepai auksinėm kurpaitėm.
Džiaugsmo klyksmo
ar nerimo genamas
paukštis blaškosi girios glėby.
Gal raiboji prieš lemtį veržiasi –
ieško vaiko ne savo lopšy?

Skaidriame ežere vinguriuodama
vėgėlė su mažylių tuntu
stebi žvejo masalą kvepiantį
ir įspėja savuosius – „kur tu!?“

Du gyvenimai vienoj erdvėj liejas.
Kaip skirtingai Aukščiausiojo duota!
Gal raiboji kukuos dar kada
ne iš sielvarto – džiaugsmo sonetą?..