Ir noris net ne rėkt, o klykt: „Aš pasveikau!“
Bet, po paraliais, kaip ilgai Tavim sirgau!

Aš gyvenu su angelo širdim,
Nes pagaliau patikėjo manim.
Išskyręs iš minios kitų,
Pavadino tikruoju vardu!
Tas Kažkas – nesi Tu!
                     Nebe Tu.
                            Jau ramiai užmiegu...
                                                    Nubundu...
                                                                Gyvenu...

P. S.:
O gal tai lėtinė liga – ir niekad nepasveiksiu?
Jei paūmės ir vėl kada, tai pažadu: NESVAIGSIU!!!