Tada lyg pamišėlė tavo veidą akimis glosčiau.
Vis slydau per pažįstamas linijas.
Senas kaip pasaulis bėgimas į geidulius.
Be pėdsako slydau, nuslydau.
Vidury laukų žodžius sau pačiai audžiau.
Aš nieko nežinau
Ir nėra žodžių.
Nei juodų, nei baltų.
Nuspalvini juos pats.
Nors kartais padedu.
O dabar svetimi pėdsakai kelius trina.
Nėra laiko naujus pramint po dangum svetimu.
Nenoriu prisiminti...