Ir vėl kažkas jums nepatinka,
Knyga ar filmas, kaip visada:
„Štai šiam ir vėl intrigos stinga,
O čia – pasaulio pabaiga!“

Tai jums aš kiek per „salomėjiška“
Ir ritmas, rimas banalus?
Iš vis kūryba mano vaikiška,
Vadint poete atgrasu.

Ir kas iš to? Ką galit jūs,
Didieji kritikos vergai?
Kas naujo, gero iš jūsų bus,
Modernūs įstaigų vaikai?

Galiu nekurti, kas iš to,
Pasaulis nesustos juk suktis.
Maironis, Vernas ir Pero
Taip pat galėjo juk nekurti.

Na ką jūs, nieko nesakau,
Juk jiems aš niekad neprilygsiu...
Bet jums, kaip kukliai aš manau,
Šie genijai vis tiek netiktų.

Bet, aišku, kritikai mielieji,
Tikrieji genijai tai jūs, ne mes.
O mes – poetai nelabieji –
Tik teršiam lyrikos erdves.

Atleiskite, neteiskit mūsų,
Jums iki žemės aš lenkiuos,
Mes neverti juk esam jūsų,
Gyvename savuos skausmuos.

O meno mūzos, o dievybės,
Įkvėpkit retkarčiais ir mus,
Suprasti kritikų keistybes –
Mažai kas būna toks gudrus.