Įsimylėjo vieną kartą
Kalytė šunį – jau pakartą.

Dažnai ji lankė jo namus,
Tačiau terasdavo tuščius.

Ieškojo ji ne vieną parą,
Bet rado tiktai virvės galą.

O ant tos virvės kabo jos –
Jos meilė, tik jau ant šakos.