Aukštai nepakilau,
o tu liepei nutūpti.
Klausyt nė nemaniau,
Tad privertei suklupti.
Nepabaigiau sakyt –
turėjau vėl kartoti.
Ach, kaip gi nesupykt?
Net uždraudei raudoti!
Gyventi nuobodu...
O tu sakei, jog verta.
– Ar vadovaut sunku?
O gal, Dievuli, lengva?
Dabar tik supratau,
Kodėl turiu kentėti.
Kelionei į žvaigždes –
Trumpam teks palūkėti.
Sau ateitį kuriu,
Teks pastangų įdėti.
Ir ačiū tau tariu.
Prašau, visiems padėki.