na ir kaip gi gali neeiliuot
kada vasara braido už lango
kai pražysta kaštonų veidai
kojos glosto kai rytmečio dangą

kai aušroj atsimerkus girdi
kad lakštingala pradeda tilti
o melsvam tirštame danguje
kregždės karpo žioruojančią viltį

kai kažkas neišreikšto svarbaus
nori gimti ir plėšo krūtinę
skriski paukšti laisvoj tėkmėje
vakarėjant sugrįžk į lapiją

pagiedok, pačiulbėk – nusipurtyk
vakarykštes nurimusias dulkes
ir lipdyki žalias svajones
iš subirusio didmiesčio kulto

tėkmėje – tirštame žalume
prisipildau šio rytmečio kraujo
mano akys ir vėl širdyje
vasarėjant per laiką keliaujam