L. ir J.

Nelieka tų, kuriais stipriai tikėta.
Išeina jie – o kur? – nepasisakę.
Kamuoja liūdesys, kankina gėda,
Kad padėkot laiku nesusipratom,

Kad vėl beprotiškai kažkur skubėjom,
Tarp tūkstančio darbų neradom laiko,
O jie lyg tyčia – ėmė ir išėjo,
Nelaukę, kol suprasim savo klaidą.

Į baltą smėlį juos lėtai lydėsim,
Tarp chrizantemų širdperšą paslėpę,
Bent rožei dar skubėsim pašnibždėti,
Kas liko netarta beržų pavėsy.

O šitaip būta jau ne vieną sykį, –
Šnibždėsis vystantys erškėtrožių vainikai...