Griūvančių sienų sukeltame dulkių rūke
Ryte saulė tekėjo, kad šešėlis užstotų tave.
Kadais mėlynos akys šiandien žvelgia pilkai.
Nustebtum – dar vakar skristi mokėjo mano maži Angelai.
„Su galinga rožančiaus malda...” – Jau negirdžiu...
Sklaidosi dulkės. Tyla. O aš tiesiog užsimerkiu.