Man reikia tik tavo eilėraščių
kaip vandens šaltinio gaivaus
tokią nepaprastai karštą dieną,
kai laikas su saule atrodo sustoję...

O jaučiu tik vėjelį šiurenant,
sakantį man, kad ilgai reiks laukt
jau po to, kai kurt nepajėgsiu,
ir būsiu jau seniai nurašytas,
kaip gyvenimas – posmuos netilpęs...