kai nuo liepų vakaris padvelkia
ir prie bičių ateina medus
praskaidrėja drugiai viršum pelkių
ir atsimena mūsų vardus

kai prie žaliojo aukuro dūmų
savo rojuj paklysta dievai
sužiedėjusios duonos kartumo
kasdieninio prikeltas buvai

ir nuėjo šešėliai pro šalį -
tik kiekvienas su savo kupra
amžinosios tamsos citadelėj
suanglėjusi sielos dykra

tau paliko prie žalio šaltinio
žalio medžio žalia sutema
ilgesys sudaužytų grandinių
ir artėjančio ryto šalna

tai išnyksta vasarvidžio burtai
ir į liepas sugrįžta medus
ir šešėliai beformiai ir šiurkštūs
tamsoje pasisako vardus