Švelnūs pirštai paliečia nugaros odą ir kartu su per mano kūną tekančiu vandeniu stuburo linija nusileidžia žemyn. Krūpteliu, bet išgirdusi jo balsą, liepiantį užsimerkti, nusiraminu ir užsimerkiu. Tyliai sušnabždu jo vardą, o jis lūpomis pradeda rinkti pasiklydusius vandens lašelius. Nedrįstu atsisukti, juk niekad ankščiau jis nebuvo matęs manęs nuogos. Tačiau jis, paėmęs mane už liemens, atsuka į save. Nedrąsiai pakeliu akis. Vaizdas, kurį išvydau, privertė nusijuokti: mano vaikinas su rūbais, visas šlapias stovi su manim duše. Tik jis nesijuokė. Apkabino mane per liemenį ir pabučiavo. Žinojau, kas gali įvykti, bijojau, bet kartu to ir norėjau... Nuvilkau jo marškinėlius, kadangi rūbai buvo šlapi, toliau nusirengė jis pats. Buvau nedrąsi, kompleksų kamuojama mergaitė, nedrąsu buvo žiūrėti į jį, nedrąsu buvo jausti jo žvilgsnį, tačiau aistra darė savo... Bučiniai, glamonės, didelis abiejų noras, jausmas, kurį kai kurie vadina meile, ir mano tyliai, bet be abejonių ištartas taip... Vėsus vanduo vis dar krito ant įkaitusių kūnų, jo rankos vis dar lietė mano odą, jo lūpos vis dar bučiavo manąsias, tik aš jau nebebuvau ta... Nebeliko nedrąsios mergaitės... Liko tik nedrąsi...