Saldi apgaulė
Nusileido į
Krauju aplietą
Šaltą
Gruodo žemę...
Medžio kamienu
pakilo į
purviną niekieno dangų,
Kuriame surado
Visų pamirštą liūdną  Dievą
Ir puolusius angelus...
Neviltis atsigulė
Mirusiuose
Lapkričio lapuose...
Po galva pasidėjo
svajones...
Užsiklojo užmarštimi.
Ir užliūliuota netekties vėjo,
užmigo...
Pamesta viltis
ieškojo žmogaus,
kuriam galėtų patikėti savo norus,
surado tik tuščias akis,
buką žvilgsnį į niekur,
nusidėjusias mintis,
prarastą protą.
Buvo vėlu rinktis gyvenimą.