»Įvadas«

                     Šiemet žiema užklupo visai netikėtai – vos lapkričio vidury. Ir dar nepasakysi, kad ji pasižymėtų bent jau padoriu kuklumu – sniego prikrėtė nežmoniškai daug. Žmonės kalba, kad čia jos tokios per ištisą pastarąjį šimtmetį nėra buvę. Visas Halftounas akimirksniu tykiai sugulė po storom vanilinio sniego paklodėm. Dabar tik žibintai iš tolo atrodo išdidūs – vieninteliai jie žybčiodami naktimis kyšo it įsmeigti degantys degtukai viršum pusnių, nutvieksdami pusnynų kupras šaltu sidabro žvilgesiu...
                    Pats Halftounas – tai taškelis Anglijos žemėlapio šiauriniame pakraštyje. Tiesa, kai kuriuose iš jų tokio objekto net nerasi. Gyventojai čia visada pasižymėjo savotišku uždarumu: nors vieni šalia kitų gyvena jau dešimtmečius, bet susitikę gatvėje tarpusavyje toli gražu pasisveikinti rankos netiesia, o kaip tik, nudelbę akis žemyn, paspartina žingsnį ir it vejami nurūksta pirmyn. O apie svečiavimąsi vieniems pas kitus ar pokerio partijas nuobodžiais vakarais čia išvis negali būti nei kalbos!
                    Halftoune retai pamatysi svetimą veidą, bet traukiniai iš Purienų aveniu esančios taukinių stoties ir išvažiuoja, ir į ją grįžta. Pačioje miestelio širdyje, Trauklapių gatvėje, keliomis vijomis apjuostas gyvenamųjų namų, stūkso pilkas, samana laiko apvilktas vaikų namų pastatas, paženklintas numerėliu 13. Šiame Halftouno pasididžiavime (mat aplinkui kokio šimto kilometrų spinduliu tokių įstaigų nei su žiburiu nerastum) dirba be traukinių stoties ir Kolino Persio maisto parduotuvėlės personalų bene daugiausia darbuotojų.
                    Pernai vaikų namai, kurių gerokai perdedant tikrasis pavadinimas yra „Gerumo kampelis“, šventė šimto metų jubiliejų. Tiesa, puota buvo ne tiek graži, kiek dirbtina, nes nei vaikai  atrodė labai laimingi, nei žmonių dėmesio šis didžiulis jubiliejus susilaukė – gelstelėjusiomis tujomis apsodintame raudonų plytų pastato kiemelyje lūkuriavo vienas kitas šventinio torto belaukiantis benamis, patenkintas trypčiojęs skambiais sveikinimo žodžiais plyšavusių garsiakalbių monologuose.
                   „Gerumo kampelyje“ einant miegoti prie lovų šlepetes nuspiria iš viso keturiasdešimt pamestinukų: spintoje rasi dvidešimt vienerias mėlynas berniukų pižamas ir devyniolika mergaičių rausvų naktinių marškinių. Tokių malonių dalykų, kaip tėčio šypsena, kai pyktis su juo darosi jau nebeįdomu, o pirmam atsiprašyti dar nesinori, ar šilto mamos rankų guolio čia vaikai neturi, bet gyvenimu skųstis jie visgi negali. Stogas virš galvos yra? Yra. Maisto ir drabužių trūksta? Netrūksta. O daugiau viskas, „Gerumo kampelio“ direktorės žodžiais prabilus, „tik išpuikėlių įgeidžiai“. Kalbant apie pačią direktorę, Beatričę Klišuman, plačiai pagarsėjusią tiesiog Klišės pravarde, rašyti būtų galima daug ir toli gražu nenuobodžiai, bet keliais žodžiais apie ją tariant: amžinai viskuo nepatenkinta, apkūni, nuolat riebaluotais plaukais (vaikų namuose netgi juokaujama, kad pakabinus ją aukštyn kojomis virš įkaitusios keptuvės, jie sutirptų ir sulašėtų gryno aliejaus pavidalu) ir viduramžių mados sukirpimo senyvo amžiaus moteriškė. Šios ponios gyvenimas būtų neapsakomai ramus ir patogus, nes visa valdžia, rodos, yra jos rankose,  jei ne vienas „bet“...Hiacinta Kvintum. Dešimtmetė, sugebėjusi apversti aukštyn kojomis ne tik gimtąjį „Gerumo kampelį“, bet ir visą stebuklingąją Užtrauktukų karalystę.