Tavo antakiai – šieno ląstelės
Kai už ūsų užtampomos liūtys
Vėl po skėčiais pažliunga panelės
Užsigeidus lietingo prancūzo

Tavo plikė – visų nuosavybė
O linksniuojamas credo tik pelkė
Tavo ego – slidžiausia gudrybė
Kai atominiu miegu reik keltis

Mūsų miestas svarainių kvartalas
Elegantiškai glamžantis liūtį