Aš taip ilgai turiu tave kažkur širdy,
Bandydama išgirsti tyloje kaip Tu tyli...

Tebeesu tarp visų -
Svetima tarp savų:
           Be vilties - dėl vilties,
                   Be liepsnos - dėl ugnies...
Pavargau šitaip būti: su Tavim savyje:
Gal žinai kokį būdą, kurs ištrintų Tave?

Ir NIEKO (pavadinimu - VISKĄ) atidavus Tau,
Dar vis beprasmiškai ir nepaliaujamai prašau:
                 Atrėžk gabalėlį man melsvo dangaus
                 Iš tos beribės savo erdvės,
                 Duok mirksinčios žvakės liepsnos
                 Iš aukuro savo ugnies...
Jeigu iš tavo erdvės pasisemčiau vilties -
Gal neapdegčiau nuo kitų širdžių ugnies?

Juk VISKĄ (pavadinimu - NIEKO) atidavus Tau,
Turbūt ir dabar per daug paprašiau...