O tu visad taip. Išmeti ir išdalini viską net nepasižiūrėjęs, ar galiojimo laikas jau tikrai pasibaigęs, ar dar galima laikyti bent porą savaičių, mėnesių, gal net metų. Tau visai nesvarbu. Pats nusprendi, kada tai turi baigtis, nepasitaręs su niekuo, kartais net nepasižiūrėjęs į visa tai, ką lengvu rankos mostu palaidoji geležiniuose gniaužtuose. O kam? Man gal... ar kitiems. Bet tau tikrai nerūpi. Svarbu, kad tau smagu. Ypač mėgsti atidaręs langą išsviesti į tuščią juodą gatvę dūžtančius daiktus. Mėgaujiesi, kai atsitrenkęs į kažką kietą ir tamsų, garsiai į visas puses pažyra šukės. Tada iš malonumo net prisimerki, o veide išryškėja keista šypsena. Keista, nes paprastai šypsena žmogaus veidą puošia ir padaro jį tokį vaikiškai mielą, o tavoji kažkodėl mane gąsdina. Nežinau, ką tuomet galvoji, tačiau bijau ir paklausti. Bijau tamsos, kuri palengva skverbiasi pro atvirą langą, kai šalia jo stovi tu ir taip įžūliai mėgaudamasis šypsaisi. Be to, tu visada pyksti, kai paklausiu kažko kvailo. O kvaila tau atrodo viskas, kas sukasi mano galvoje.
Žinai, aš džiaugiuosi, kad nesu stiklinė. Priešingu atveju tikriausiai jau seniai būtum privertęs mane bučiuoti šaltą betoninį grindinį, dengiantį gatvę. Nors gal ir gerai būtų. Gal bent tada pasijusčiau laisva ir laiminga, skrisdama iš penkiolikto aukšto į neperregimą tolybę, o galiausiai, pasiekusi tamsų betoną ir prigludusi prie jo pažirusiomis stiklinėmis žvaigždutėmis, maloniai nustebčiau. Jis – pirmasis, įvertinęs mano aštrų prisilietimą ir manęs neatstūmęs. Atvirkščiai – jis lengvai susiūbuotų ir švelniu, mylinčiu balsu pasakytų: „Labanakt, mieloji...“
Labanakt, mielasis.