Aš nesuspėjau pažinti laivų be burių,
Nesuspėjau pažvelgti iš nerimo denio,
Bet, prieblandą sapnui iš ryto sukūrus,
Iškėliau bures, gal vėjas paseno,

Kad neslenka dienos, ir netrupa laikas,
O vandenys kaupias pro išgręžtą skylę.
Tik kryptį į vakarus saujoj palaikius,
Jaučiu, kaip beprotiškai nerimas svyla.

Rodyklės užgęsta, kai miršta pavasaris,
Kai debesys byra purūs ir vaikiški.
Užmynusi juos lyg sekamą pasaką,
Jaučiu, kaip banguoja vandenys plaikstomi.

Ir plaukia žvejų laivai pakrypę –
Pavaldžios jiems būna keturios kryptys.
Į vakarus, šiaurę, į pietus ar rytus,
Jų ilgesio raudos galėtų nuvykti.

Tik aš dar bėgu per vandenis, laiką,
Kad spėčiau pažinti, kur nuveda nuorodos.
Taip slegia pečius rodyklės paklaikusios,
Burės subliūkšta, į vėją lekuodamos.