Kaip margas pievų drugelis lekiu į žvaigždėtas padanges... Lekiu vis aukštyn ir aukštyn... O mano svajonės lekia kartu su manim... Širdy suspurdo mažytis paukštelis... Savo tylia giesmele jis sunaikino visą liūdesį... Ir aš šypsausi... Kaip margas drugelis skrendu... Paukščių Take palieku svajones...
Šypsausi pilkam pasauliui... Ir jis tampa vis spalvingesnis... Paimu į delną radonai auksinį klevo lapą... Jis man primena, kad nieko nėra amžino... Nėra amžino liūdesio ar skausmo... Jie visada baigiasi... Amžinos išlieka tik svajonės, iš širdies pakylančios mažais paukšteliais...
Ir aš šypsausi...