Palaidas vakaras man apie kojas kniaukė,
Palaidą vakarą aš pienu lakdinau,
O sutema! Ta sutema vienplaukė!
Atrodė bėga vis arčiau, arčiau.

O liepose kuždėjosi gegutės,
Pelkynuose lingavo apyniai...
Ak! Jei nebūtumei tos vasaros nupūtęs,
Gal būčiau dar žydėjus amžinai?

Tu atėjai. Išsyk tyla sudužo,
Kuteno delnus ajerų plaukai,
Mana širdis tąryt – dėžutė ružo –
Atsilapojo, degdama karštai.

Ir vasara lyg senas atvirukas
Susmilko karštyje širdies žarijų tų...
Išlingavai lyg vakarykštis rūkas,
Palikęs vieną tarp juodų anglių.