Atlaidai.

Ar dar atsimeni tą jausmą?

Mama išraudusi, šlapiais plaukais, paausiuose dar muilo likučiai... Rengiasi, laksto po kambarį. Pati spėja tvarkytis ir tau kelnes užsega. Tėvas nerimsta: - Ko jūs tiek krapštotės? Povilai jau seniai nuvažiavo!

Artėjam prie bažnyčios. Pasisveikinu pralenkiamus žmones. Bėrio karčiai dega, plaikstosi saulėj.

Šventorius pilnutėlis žmonių. Pastumiu brolį į šoną. Ar mane mato? Ar mato mano švarką, naujai pasiūtą iš seno tėvo palto? Geriausias Dūkšto siuvėjas siuvo.

Visi tokie laimingi... Dievas taip arti, šalia. Ne, ne šalia. Jis su tavim – širdy. Džiugesio banga laiko visus tokiam pakylėjime, kuris būna kartą metuose, būna per didžiuosius atlaidus.

Bėga laikas, keičiasi gyvenimas, o jausmas išlieka... Išlieka kaip pati gražiausia vaikystės pasaka.

Pabandykim pakartot tą jausmą. Atvažiuokim į Pagulbio poezijos atlaidus!!!