Nyksta sutemos... Vakaro sutemos...
Traukias vėjai, paklydę, pikti.
Ateinu iš bedugnės, kur supas
Nuodėminga manoji širdis.

Ateinu, nors ir keista be galo,
Nors į langus barbena lietus.
Jis, lyg manąją lemtį atspėjęs,
Verkia tartum beribis dangus...

Neužmiršk: tik prie židinio meilės
Nuodėminga širdis suliepsnos,
Ir išnykusios vakaro sutemos
Mano dainą tau tyliai kartos.