už mūsų nežinios lieka laikas
tuščias – ir be savęs ir be mūsų
išblukusiom raidėm vėliavos plaikstosi
mums – iš visų abėcėlės pusių

išsirinkę save iš to raidyno
stojam ant prarajos krašto
ir niekad – kai pastumia – nebesužinome
kokią pasiėmėm naštą