Joks medis pakelės
   taip nešlamės
Kaip tavo švelnūs žodžiai.

Paukštelio trelės suskambės,
   širdis praeivio suvirpės
Vingiuotame kelely sodžiaus.

Prisirpusios raudoniu lūpos,
   skraidyt padange kilęs ūpas,
Šaltinio ašaros, išgertos godžiai.

Tiktai malda prie moters klūpos
   ir aimana, gal aidas, medžiuos ūkaus
Vėl širdį vers skausmingi žodžiai.

Nešmeižki, nemeluok, nes nežinai
   kalti mes be kaltės juk amžinai,
Žiedais dar obelys išbals.

Už viską su kaupu jau grąžinai
   leisk apkabinti - tu jau sugrįžai,
Už laimę tostą mylimieji kels.