čia - ant tylios kalvos -
pailsi gervės
ir gaudžia varpai sunkiu
variniu miegu
kvėpuoja rugiais
ištirpstančios vėjo šnervės
paklydusios rudenį
ant užverstų vagų

žaliuoja vėsą spygliais
į viršų eglės
mes jau vakare
akių gelmėse - vėsu
miglotoj šaly
plevenantis saulės deglas
išlydi mus
iš vėjuotų dienos garsų

sparnų atminty skambus
horizonto varis
ir vagos varpom tuščiom
nupjautų rugių
čia - ant tylios kalvos -
ramybės ežeru -
varpų miegu -
gaudimu
svaigiu