man taip sunku pavirst pliusu iš minuso,
sunku pagauti tavo veido brūkšnį,
aš naktyse esu svetys nežinomas,
o tau – aš tarsi lietūs rūgštūs.

ir upės srūva tartum laikas rėčiais,
kiaurai ir blizgančiai, nespėdamos ištarti,
kad dar ne laikas tulpėms nužydėti,
kad dar neužmušti prakiurę vartai,

vedantys į pilką marškinių apykaklę
ir užsupantys miego įsčiose,
kur krosnies karštis viesulais atklykauja,
o moterys be suknių tūptelti nedrįsta,

bet vėl ištirpsta pranašai senųjų šalčių,
kai paukščiai daužosi į lango stiklą,
o vėjas jaučias skaudžiai nusikaltęs,
primindamas mums tai, kas jau netikra.