E417

Pragyvenęs aštuoniolika metų šiame puikiame pasaulyje supratau daugybę dalykų. Kai kuriuos iš jų mane privertė suprasti aplinkiniai žmonės. Taigi taip, mano gyvenimą galima pavadinti bergždžia patirtimi.
E417 – tai aš. Nesitikiu, kad mane suprasite. Tačiau galiu naiviai tikėtis, kad paskaitysite mano istoriją. Nors aš nepažįstų jokio kito jausmo apart liūdesio, nuoširdžiai stengiuosi būti linksmas ir pritapti prie kitų. Daryti laimingais kitus. Ir tikrai maniau, kad tai tęsis amžinai... bet, deja. Vieną dieną žmonės man galutinai užlipo ant galvos ir pražudė. Na, bent jau jie taip manė...

Aštuoniolikos metų pirmą kartą pasibučiavau su mergina. Kodėl aštuoniolikos? Aš tikrai maniau, kad ji yra ta, su kuria aš galėčiau gyventi. Ar ilgai ir ar tikrai laimingai – nežinojau, bet kad gyventi – tai tikrai. Ir dabar taip tebemanau, bet jai ilgainiui atsibodau... Nors visumoje mes net nebuvome pora. Tačiau bučiavomės, vaikščiojom susikabinę už rankų. Pasirodo, yra žmonių, kuriems tokie dalykai nieko nereiškia. Mūsų bendravimas normaliai tetruko vieną mėnesį – Balandį. Aš rašau iš didžiosios, nes labai įsimylėjau šį mėnesį. Jo metu patyriau tiek daug...
Šiaip ar taip, mano mylimoji pamilo kitą. Mano klasioką. Aš jį gerbiu, kaip ir visus žmones, tačiau... Tačiau niekada nemaniau, kad galėčiau būti prastesnis už jį. Tai mane labai įskaudino, bet ką aš? Nieko. Tegul daro kaip jai patogiau. Tą pačią dieną nusprendžiau atiduoti save kitiems. Stengtis daryti gerus darbus, padėti aplinkiniams, nesvarbu, kokio mąsto problema tai būtų... Sekėsi visai neblogai, žmonės likdavo patenkinti, o aš – išvargęs ir leisgyvis, tačiau džiaugiausi, galėdamas padėti. Vadovavausi iškilia mintimi: „tu neprivalai būti tobulas, kad būtum naudingas“.
Bet štai vieną sykį kažkokie padaužos pasinaudojo mano gerumu ir apkaltino mane paišymu ant sienų. Atvažiavo policija, įsodino porą smūgių man į pilvą, užlaužė rankas ir paguldė ant žemės. Pripaišyta buvo kažkur netoli švedų ambasados. Jie man pradėjo grasinti, gąsdinti. Žadėjo susidoroti. Vėliau dar keletą kartų įspyrė į pilvą ir nuspyrė į tamsą. O ten buvo primesta kažkokių mutavusių augalų, toksinių atliekų, na ir žinoma, kad kažkokių stiklų, ant kurių dar buvo likę neaiškios medžiagos. Aš susimaišiau su visu tuo, ką radau griovyje, ir norėjau manyti, kad mirsiu. Tačiau kitą rytą iš ten atsikėliau. Mano kraujyje kunkuliavo augalų endosperma, kitaip žinoma kaip E417.
Kada panorėdavau, galėjau pažaliuoti, siurbti iš aplinkos vandenį ir mineralines medžiagas... Kvėpuoti anglies dioksidu, o į aplinka išleisti deguonį.
E417.
Kartais pagalvojame, kad kas nors yra psichiškai nesveikas. Bet taip nėra. Mes tiesiog to žmogaus nesuprantame. Nežiūrime ir nė nesistengiame pažiūrėti pro jo pasaulio vizijos prizmę. Prisigraibstom banalių posakių, banalių frazių ir pumpuojame jas visiems, kas aplink.
Ir visi mes ateiname į šį pasaulį vieni ir išeiname vieni. Visada esame po vieną. Tik štai aš – vienišas vienas.
Taigi – E417. Puiki mintis ir didelės potencijos dėka ji gali išsirutuliuoti į visai patrauklų savarankišką kūrinį. Gal kas nors vėliau jai suteiks netgi knygos titulą. Tik va dabar... Vos prieš pusvalandį degdamas entuziazmu plėtoti šią mintį, dabar jau sėdžiu be įkvėpimo ir be noro ką nors plėtoti toliau. Ironiška...
Iškiliausi protai man aiškino, kad meilė yra mažuose dalykuose.
O man atrodo, kad netikėtume. Maloniuose siurprizuose, akimirkose, kurių metu tu atitrūksti nuo savo pasaulio ir gali pasidžiaugti laime.
Dabar, kai tai žinote (kreipiuosi į tuos, kurie visgi perskaitė) – pirmyn. Galite smerkti mane, bet aš nieko nepakeisiu. Gali paleisti akmenį, bet aš nebejaučiu fizinio skausmo (dvasinis užgrūdina dvigubai). Galite bepročiu pavadinti, bet tuomet tiesiog pasirodysite, kokie nesupratingi esat. Galite patarti, kaip parašyti savarankišką kūrinį ir neišsikvėpti vos per pusę valandos, arba kaip plėtoti šią perspektyvią (arba ne) mintį.
Taip pat atsiprašau, kad kaip koks egoistas sugaišinau jūsų laiko dalį, apkraudamas jus nereikšmingomis (o gal atvirkščiai – labai reikšmingomis) detalėmis ir faktais apie save.
Ko gero, tai viskas.
Jo. Ir dar pacituosiu:    „tačiau geriau neturėti,
                                       nei turėti tai,
                                       ko visai netrošti...“
Čia, reiškia, apie meilę. Apie meilę... Aš, taip suprantu, esu tas, ko visai žmogus netrokšta.
Kartais darosi liūdna. Spėlioju, ar kas nors apie mane pasaulyje kam nors pasako skambių žodžių? Ar apgina nuo karštų pretenzijų, nuo neapykantos spindulių, nuo eilinės keiksmažodžių salvės? Po galais... Kartais man to taip reikia. Tik dabar darosi įdomu, ar aš to vertas?
Taip pat mano adresu tas pats žmogus pažėrė dar dvi širdį pjaustančias mintis:
1. „Kai suprasi, kas tavyje, suprasi, kas yra banalybė“
2. „Tu neįsitrauki į žaidimą, Vytai. Vien su savo tom knygom ir filosofijom...“
Po galais. Juk bergždžias gyvenimas! O skaudžių žodžių buvo ir daugiau. Kaip liūdna... Tas žmogus, kur turėtų man padėti – pila ant manęs pamazgas, o mane patį vadindavo angelu...
Tai gal man tada kas nors leis pabūti mirties angelu? Kodėl mano artimiausi žmonės miršta, o naujų gyvenimas nesuteikia... Vien tuos, kurie dar labiau skaudina. Kodėl mane pats gyvenimas varo į aklavietę? Negi mano atveju aklavietė – vienintelė išeitis?
E417.
Kartais taip norėčiau, kad tai, ką aš pastoviai išsigalvoju, virstų tikrove. Kad kokia nors išsigalvota mergina mane apkabintų ir tai vis tiek būtų tikra, kad pasakytų, kad ji mane myli. Kad aš jai patinku. Po galais...

Iki šiol nenusižudžiau dėl trijų dalykų (dėl tėvų, dėl to, kad nė vienas savižudybės būdas man nėra priimtinas ir, be abejo, dėl religinių įsitikinimų).
Jautrumas ir atmintis – pavojinga kombinacija.
O kas pikta mena – tam akį lauk.

Ir aš tiesiog realistas. Ne pesimistas, kaip mane vadina žmonės, ir ne optimistas, kokiu apsimetu minioje.
Realistas, kuris gyvena savo iliuzijų pasaulyje, kuris svajoja ir gyvena praeitimi.
Tačiau svarbiau už viską yra tai, kad aš...
Realistas.
(Idealizuoju tik praeitį)
Nematomas