dar vienais nunešiotais batais
stiklo šukėj save keičiu
ir dar vienas beveidis ratas
nebylių atspindžių greičiu

tik raudonais šermukšniais sninga
ant begarsės rudens žolės
atsidengia prie upės vingio
smėlio dugnas baikščios tėkmės

ir praranda ramybę žodžiai
atsispindi tamsa į save
viską ryjančio laužo suodžiais
didžiaakės pelėdos dreve

sunešiotų daiktų paunksnėj
aš ir vėl laikus pamiršau
nes senoviškom paukščio plunksnom
stiklo šukėj kažkam rašau:

prie raudono šermukšnio sniego
dovanok iš drėgnos duobės
begalinio buvimo miegą
po žolynu - prie pat žvaigždės