Kas mišką apkarpė
tarytum
sodo gyvatvorę?
Lygus
per visą akiratį tęsiasi
juodas brūkšnys.

Jau vakaras slenka.
Žibintai
iš lėto įsidega.
Atsėlina svečias įgrisęs –
ir vėl ilgesys.

Kas mišką apkarpė?
Lyg tobulą
dievišką brūkšnį
nubrėžė
tarp žemės šaltos
ir lengvučio dangaus?

Žibintų šviesoj mano svečias
iš lėto atkiūtina –
ir tai, ko nenoriu žinoti,
nenoriu žinoti, –
žinau.