Tu nenusuk nuo saulės veido,
Neberymok kaip pirštas vienas.
Jei ką ir įžeidei, jis Tau atleido –
Širdis minkštesnė negu plienas.

O kiek naktų užmigti negalėjai,
Kiek graužė širdį šaltas jaudulys.
Susitvarkyt su tuo visad mokėjai,
Žinojai, kad pasaulis iš po kojų neišslys.

Prabėgs pavasariai ir rudenys vėjuoti
Pralėks kaip vėjas, tau papūsdamas žaizdas.
Nespėjai net ranka man pamojuoti –
Manei gyvenimas užgydys tas klaidas.

Dabar galvok, ar verta, ar tikėjom,
Žiūrėk, ko tokie tylūs, ramūs vakarai.
Mes tyliai per gyvenimą nuėjom,
Tik ne kartu – kiekvienas atskirai...