Žalsvos žvaigždės šešėlio pavėsyje,
Nuaudęs nenusakomo perimetro tinklą,
Guosdamasis vystančiai plukei,
Nešdamas ant nugaros amžiną kryžių,

Ant drėgno rudeninio alksnio lapo
Savo amžiną ilgesį mintijo senas voras.
Jis nematė šalimais, ant ežero kranto,
Degančio aitraus laužo

Ir aplink jį susėdusių nerūpestingų žmonių.
Jis nejautė jų ilgesio praėjusiai vasarai
Ir nerimąstingų rudeninių minčių.
Nerimąstingų, bet žmogiškai nerūpestingų.

Nes jis buvo tik senas voras,
Nešantis ant nugaros amžiną kryžių.

Ir kai vienas iš tų nerūpestingųjų,
Eidamas nakties miško taku,
Sutraukęs jo susikurto perimetro ribą,
Savo 42-jo dydžio pėda, sutraiškė
    Jo kryžių,
        Jis net nepajuto,
            Kaip tapo rudens drėgme
                 Šalia liepsnojančio laužo.    



2006 09 26