Kažkur giliai užstrigusi gaida
praėjusios vaikystės tūno.
Vis kalbini ir šnekini tu ją –
bergždžiai....

Toks didelis
       tas
   praradimų
       liūnas.

Veidai nuplaukę praeitin,
šešėliai vaizdinių apmirę,
šalta...
Nejauku širdy –
kad
taip
trumpam
su-sto-jus...

Kad taip pribėgus,
šalimais prigludus –

         pa-
       svei-
         ki-
         nus
         .
         .
         .