amsi vidurnakčio būgnai
kvėpuoja iš džiūvančio šulinio
akmeniu šąla ant dugno
klampiuos nutylėjimuos guli

sutemsta retėjančiais žvilgsniais
spingsinčiuos lango kvadratuose
garsais kurių pasiilgstam
girgždančiuos laikrodžių ratuos

vėjo švytuoklėmis srūva
beveidėm tuščiom karuselėmis
girtu šaligatviu griūva
nutilusio miesto gatvelėm

ir viskas palieka ant dugno
perregimoj tekančioj upėje
vien amsi vidurnakčio būgnai
Grįžulo Ratuos sutūpę

grįžta į spingsintį langą
lietum ir garsų pakartojimais
rūko drobulė uždengia
tą erdvę kur laikas sustojęs

tau atiduos tavo valandas ---