Eina, praeina, išnyksta
praeity – nebūty
gyvenimo šypsniai ir darganos
virpančiu sniegu ištirpsta.
Rieda akmuo, žemės grumstas, smėlis subyra,
sudūžta viltys, akimirkos
vaiduokliais nakty.

Traukinio ratai, drumstantys tylą namų – kapinių.
Orlaiviai, liečiantys žemę, cypiantys stabdžiai.
Žmonės paskendę tai rojuje, tai pragare.
Tiesos, Istorijos, Atmintys.

Kelias, takelis, upės vaga kur nuves?
Kas pakels vienišą daigą, vėjo siūbuojamą,
kas jį parems?
Kas sušildys?

Teka ir teka, ir nesustoja, ir nesustos –
plauna nuplauna, nuvalo užterštus mūsų žodžius,
mūsų ašaras.
Akys nemato, širdis negirdi, lūpos nebylios.
Sunertos rankos, neapkabinančios, neglostančios,
švelnios…

Galva tobula diktuoja gyvenimo vyksmą, deda taškus,
derina valandas ir minutes, dienas, mėnesius, metus.
----------------------------------------------------------------
Statom ir statom, ir statom svajonių pilis.