ar nuo žiedų pavasaris pavargo
jei prieblandoj akim alkanomis
priglundame prie medžio
lauko sargo
apmėtyto pilkais akmenimis

vėjuotą žiemą supustytom kopom
į pilkas kelio dulkes brisdami
klaidžiais takeliais
arimus sulopom
ir kalbame maldas ties savimi

galulaukėj riboženklį įbedęs
aš palinkstu į žemę
akmenim
tik šypsosi žiedais apkritęs medis
saulėgrįžos šešėliais
ties manim ---